Džonas Miežius arba atsiminimai apie alkoholį

Pagaliau pirmą kartą lietuvių kalba pasirodo vieno garsiausių amerikiečių rašytojo Džeko Londono autobiografinė apysaka Džonas Miežius, arba atsiminimai apie alkoholį. Tai pasakojimas apie save ir apie draugystę su alkoholiu, kurį autorius, sekdamas viena anglų liaudies daina, vadina Džonu Miežiumi. Knyga ne tik nudžiugins gausius Raito Jūreivio gerbėjus, bet bus nepaprastai įdomi ir nesusipažinusiems su šio talentingo rašytojo kūryba, nes kūrinio tema, kaip matyti iš pavadinimo, turėtų būti aktuali daugumai mūsų laikmečio žmonių. Neveltui Džoną Miežių rekomenduoja (gal ir nevisiškai teisingai) įvairios blaivybės organizacijos.

Džekas Londonas, skaitytojams gerai žinomas tokiais savo kūriniais kaip Baltoji iltis, Jūrų vilkas, Martinas Idenas, Smokas Belju, Rytas aušta, buvo vienas iš realizmo amerikiečių literatūroje pradininkų ir galbūt pirmas amerikiečių rašytojas, praturtėjęs iš knygų rašymo. Džonas Miežius, išleistas 1913 m., likus trejiems metams iki rašytojo mirties, iškarto sulaukė didelio skaitytojų ir visuomeninių veikėjų dėmesio. Tai neturėtų stebinti žinant, kad Londonas buvo vienas žinomiausių to meto Amerikos žmonių – ne tik kaip rašytojas, bet ir kaip socialinis aktyvistas. Ir štai šis nepaprastai produktyvus, sėkmingus kūrinius kurpiantis rašytojas, šis literatūros antžmogis, šis socialistų idėjinis vadas atskleidžia savo gyvenimą, savo sielą, savo kelią į sėkmę, savo dorybes ir ypač savo ydas bei silpnybes.

Ši knyga nėra buvusio alkoholiko pamokymai, tai žmogaus, atsidūrusio degančiame name ir negalinčio iš jo išeiti, įspėjimas kitiems. Kartu tai vienas meniškiausių Džeko Londono kūrinių ir galbūt talentingiausiai aprašyta alkoholinė odisėja.

Knygoje psichologiškai taikliai atskleidžiamas alkoholiko mąstymas, visus jo pasiteisinimai ir gudrybės. Taip pat mes sužinome, kuo alkoholis taip traukia žmones, ypač normalius, sveikus, talentingus, regimai laimingus žmones. Autorius kalba apie šių laikų rykštę kaip žmogus, mylintis alkoholį ir kartu puikiai suvokiantis jo žalą sau. Jis taip vaizdžiai išvardija alkoholio pliusus ir minusus, kad galų gale nebežinome, ar girtuokliavimas yra gerai, ar blogai. Tačiau kaip tik tokia ir yra alkoholiko psichologija. Tiesa, Džekas Londonas iki pat knygos galo nepripažįsta, kad jis alkoholikas, tačiau žinodami jo paskutiniuosius gyvenimo metus, suprantame, kad jis klydo, kaip klysta visi, pakliuvę į Džono Miežiaus spąstus.